Geriant rytinę kavą pirmadienį apmaščiau greitai savaitgalį. Jį praleidau namuose, su gerais ir mėgstamais savo filmais, bei karštos arbatos puodeliais. Luka buvo su Džošu, džiaugiuosi dėl jų, na žinoma, truputį gaila vaikino, kad jis su tokia, kai galėtų būti su daug įdomesne ir labiau tinkančia jam. Man patinka Džo, jis įdomus, linksmas ir su juo visada galima rasti bendrą kalbą, laikau jį savo draugu, nes jis daug apie mane žino, kaip ir aš apie jį, nors dar taip trumpai esame pažįstami. Na, bet jei jam gerai su ja, aš juk nelįsiu į jų santykius, tuo labiau, kai padėjau jiems. Svarbiausia, kad vienas kitą jie darytų laimingą, o tada daugiau nieko nereiks. Į mokyklą ėjau kartu su juo ir Luka, na pastaroji nebuvo per daug tuo patenkinta, visgi mes dar nesutariam, bet man buvo motais jos nuomonė, nekreipiau į ją dėmesio ir kalbėjausi tik su Džošu. Visą kelią aptarėme pamokas ir kitas smulkmenas susijusias su mokykla, Luka tik retkarčiais įsiterpdavo. Prie paradinių durų ir vėl susitikau su Keite, apsikabinome ir nuėjome iki istorijos kabineto. Nesuprantu, kodėl visos pamokos eina taip lėtai, toks jausmas, kad niekada jos nesibaigs. Laukiau ilgosios pertraukos, kada galėsiu pavalgyti, nes skrandis jau prašėsi aukos, tikriausiai reikės pradėt valgyti rytais, nes kuo toliau tuo sunkiau išlaukt pertraukos. Jei ne Keitė, manau, viskas būtų dar blogiau. Pokalbiai ir nusišnekėjimai, kvailiojimai per pamoką ją sutrumpina ir paverčia įdomesne. Vos tik nuskambėjo skambutis pertraukai, su Keite nuėjome į valgyklą, kad greičiau nusipirktume maistą, bet kaip ir kiekvieną kartą eilėje reikėjo laukt nemažai.
- Nekenčiu eilių, - burbėjo po nosimi Keitė sėsdama ant kedės.
- Galėtų padaryti du prekystalius, nes tikrai tai užknisa, - prisidėjau prie jos. Pradėjau valgyti, į valgyklą įėjo Haris, apsimečiau, kad jo nemačiau ir nuleidau akis į maistą, dėja... likau pastebėta.
- Labas merginos, - išgirdau šalia jo balsą, pakėliau akis ir šiektiek šyptelejau, Keitė su juo pasisveikino, - prisėsiu, ok?
- Sėskis, - Keitė ramiai atsakė, o aš tik piktai pasižiūrėjau į ją, ji nesuprato kas vyksta. Nekreipiau į vaikiną dėmesio, prie stalo buvo tyla, negaliu to pakęsti, tad sukaupusi visas jėgas ištariau:
- Ką pasakysi, Hari? – pabrėžiau paskutinį žodį.
- O ką norėtum išgirsti?
- Kad tau laikas eiti.
- Kokia tu draugiška, Ema, todėl dar pasiliksiu, - pavarčiau akimis.
- Puiku. Su tavim taip linksma, - ironiškai kalbėjau, Keitė pradėjo kikenti, aš prunkštelėjau. Jis šyptelėjo ir atsistojo, bet paliko savo daiktus. Nuėjo nusipirkti valgyti.
- Kaip mane jis nervuoja, - iškart suburbėjau.
- Na, jis toks savotiškas, - bandė ginti Keitė jį, - aš jus paliksiu.
- Net nebandyk, sėskis ir sedėk, - pro dantis iškošiau, kai ji atsistojo. Bet ji neklausė, paėmė savo striukę ir rankinę ir nežymiai šyptelėjusi bei pamojavusi man nuėjo. Negalėjau tuo patikėti, pradėjau greitai užbaiginėti maistą, kad tik nereiktų pasilikti ilgiau su juo.
- O kur tavo draugė?
- Išėjo, - ramiai atsakiau, jis persėdo į Keitės vietą, o tai reiškia, kad prieš mane. Dabar galėjau puikiai matyti jo veidą. Haris man nupirko arbatos, - juk neprašiau.
- O aš juk neklausiau.
- Ko tu nori iš manęs? Ir kokia esmė viso šio pokalbio ir ale mūsų draugystės?
- Noriu pasikalbėti ir tiek.
- Tu draugų neturi ar kas?
- Turiu, bet man įdomiau su tavim.
- Tu nepakenčiamas. Apie ką nori pasikalbėti?
- Apie Džošą.
- Kodėl apie jį? Man jis nepatinka kaip vaikinas, jei norėjai tai sužinoti, o jei tau patinka Luka, net negalvok, nepadėsiu tau jų išskirti.
- Ką? Prie ko čia Luka. Norėjau pasikalbėti apie Džo, todėl, kad jo gimtadienis trečiadienį, o tu su juo gerai sutari.
- Kalbėk su Luka, ji jo mergina.
- O tu jo draugė, nėjau nesveikinsi?
- Pasveikinsiu, - džiaugiuosi, kad sužinojau jog bus jo gimtadienis, būčiau apsikvailinusi ir nepasveikinusi.
- Sveikinam kartu.
- Kodėl turėčiau kažką su tavim daryti?
- Tu tikrai įdomi, aš turiu omeny, kad sveikinsim visi jo draugai, o man buvo patikėta su tavim pasikalbėti, nes pasakiau, kad tave pažįstu. Supratai dabar?
- Tu manęs nepažįsti, kad miegojai vienoje lovoje su manim, nereiškia, kad..., - nespėjau pabaigti, nes papraščiausiai jis mane nutraukė.
- Tu gali kada nesiginčyti? Tai užknisa.
- Pats tu užknisi. Ką sugalvojot?
Jis papasakojo viską ką jie sumąstė, nesakau, kad blogai, bet kažkodėl man tai kėlė juoką, o ypač kai tai įsivaizdavau. Bet sutikau prisidėti, nes norėjau pasveikinti Džo, nors ir reikės būti su Hariu. Visą pertrauką prasedėjom valgykloje su juo, išgėrėm dar po vieną puodelį arbatos. Aptarėm viską ir suderinom dėl gimtadienio. Trečiadienį pasveikinam, o penktadienį švenčiam jį mano namuose, čia buvo Lukos pasiūlymas, nes mūsų tėvų nebus, nes kažkokių šeimos draugų gimtadienis ir jie išvažiuoja. Aš net pati to nežinojau.
- Tik neišsduok.
- Geriau pasirūpink savimi, aš neišsiduosiu, - atsistojau ir paėmiau savo tašę, jis padarė tą patį.
- Gal duosi savo numerį? Dėl viso pikto, - pažiūrėjau į jį ir galvojau ką daryti.
- Duok telefoną, - paėmiau jį ir surinkusi numerį grąžinau.
- Puiku, parašysiu tau.
- Tik tuomet jei reikalas bus tikrai svarbus.
Ėjome ilgu mokyklos kolidoriumi link reikiamų kabinetų. Man reikėjo į kairę, tad atsisveikinau su Hariu ir pasukau ten, jis nuėjo tiesiai. Įėjusi į klasę pasisveikinau su mokytoja, ji ir vėl piktai nužiūrėjo mane. Nekenčiu matematikos pamokos. O jos dar dvi iškart, pavarčiau akimis ir atsisėdau į vietą.
- Kaip sekėsi? – išgirdau tylų Keitės balsą.
- Gerai, - šyptelejau, atsisukau į Džo, - žinojai, kad jo gimtadienis?
- Taip, visų žinome kada.
- Tai va, kalbėjom apie tai, - slaptai pasakojau draugei apie mūsų su Hariu pokalbį, kalbėjau kuo tyliau, kad tik nepastebėtų ir neišgirstų mūsų mokytoja. Džiugu, kad pavyko, kitaip jau stovėtume prie lentos ir spręstume uždavinius. Keitė sutiko prisidėti irgi, apsidžiaugiau, nes norėjau, kad penktadienį ji būtų su manim, nenoriu būti viena tarp Lukos draugų, nes geriau pažinojau tik Džo, Harį ir ją.
- Merginos, prie lentos, - net kruptelėjau, bet tai buvo skirta ne mūms, susižvalgėme su Keite ir ramiau atsikvėpėme. Likusią pamokos dalį nepratarėm nė žodžio, bijojom rizikuoti. Taip pat elgiamės ir antrą pamoką, per pertrauką jai papasakojau viską iki smulkmenų. Skaičiavau minutes iki pamokos galo, nes norėjau namo, buvau pavargusi ir norėjau vėl valgyti. Kai pagaliau nuskambėjo skambutis, greitai susikroviau daiktus ir palaukusi truputį draugės išėjome iš kabineto, dėja, Keitei dar buvo likusi viena pamoka. Atsisveikinom iki rytojaus. Grįžusi namo pasidariau sumuštinių ir ramiai juos valgiau svetainėje žiūrėdama mtv kanalą, mano mėgstamiausias. Kažkur po valandos grįžo ir Luka, tačiau ji iškart užlipo į viršų, o aš toliau likau gulėti, jau beveik miegojau kai išgirdau pypsint mano telefoną. Tingiai pasilenkiau ir paėmiau jį nuo stalo, gavau žinutę, ji buvo nuo nežinomo numerio, iškart supratau nuo ko ji. Man atrodo sakiau rašyti tik tuomet, kai bus kažkas svarbaus, o ne tada kai užsinorės paklausti ką veikiu. Neatrašiau, numečiau jį kažkur prie kojų ir toliau bandžiau numigti. Nubudau tuomet, kai išgirdau muziką, pramerkiau akis, o Luka sedėjo fotelyje ir buvo įsijungusi televizorių.
- Aš miegu, išjunk tą dėžę, - suspiegiau ir užsidengiau galvą rankomis.
- Eik miegoti į kambarį.
- Ką dovanosi savo vaikinui? – prisiminusi apie Džo paklausiau.
- Ne tavo reikalas.
- Meilės naktį?
- Užsičiaupk ir dink iš čia.
- Uuuu, - nusimaiviau, paėmiau telefoną, nes pradėjo skambėti, - džiaukis, skambutis tave išgelbėjo, - skambino Haris, nesuprantu ko jis nori, išėjau iš kambario į virtuvę kur pakėliau ragelį.
- Klausau.
- Ką veiki?
- Ne tavo reikalas, ko nori vaikine?
- Susitinkam?
- Dar ką sugalvosi? Ne, ne ir dar kartą ne.
- Nagi, puikus oras, nenori geriau pažinti miesto? – suabejojau, nes pasiūlymas tikrai viliojo, tuo labiau, kad dar niekada nebuvau pasivaikščioti, vienintelis kelias kurį žinau yra iki mokyklos. Greitai pagalvojau apie susitikimo pliusus ir minusus.
- Na gerai, kada?
- Už valandos?
- Tiks, susitinkam prie parduotuvės.
- Galiu ateit iki tavo namų.
- Net negalvok apie tai, lauksiu už valandos prie parduotuvės, tikiuosi nevėluosi, - padėjau ragelį, įsipyliau vandens ir jį išgėrusi, užlipau į viršų. Atsidariau stalčių ir galvojau kuo apsirengti. Pasirinkau mažai plėšytus džinsus, paprastą baltą maikutę ir šviesų šiltesnį megztuką. Persivilkau, užsikabinau ant kaklo pakabuką ir įsisegiau mažyčius auskariukus. Plaukus susirišau į lengvą kasą ir štai buvau visiškai pasiruošusi. Pasikvėpinau, paėmiau mažesnę tašytę ir nulipau į apačią, apsiaviau žemakulnius uždarus batus ir išėjau iš namų. Jau mačiau, kad Haris manęs laukia, priėjau prie jo.
- Labas, - pasisveikinau pirma.
- Sveika, - jis mane apkabino, o aš nusišypsojau, - kai skambinau, net nemaniau, kad sutiksi.
- Juk sakiau, kad manęs nepažįsti.
- Eime?
- Kur?
- Pamatysi, - linktelėjau, užsikabinau už jo parankės ir leidausi jo vedama. Nežinau kur, bet nė trupučio nesijaudinau, nors ir nelabai sutariam, pasitikiu juo. Beto tai puikus metas, kai galėsiu jį pažinti geriau ir išsiaiškinti kažko daugiau apie tą tikrąjį jį, kuris mane domino labiau, nei šis pasivaikščiojimas.
rodiklis 
