DEMI LOVATO
Would you like to react to this message? Create an account in a few clicks or log in to continue.

DEMI LOVATO

Demetria Devonne Lovato
 
rodiklisrodiklis  Latest imagesLatest images  IeškotiIeškoti  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

 

 change your life

Go down 
AutoriusPranešimas
little_perrie
i hear sing angels
in your voice

little_perrie


parašė : 12
reputacija : 0

change your life Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: change your life   change your life EmptyŠt. 03 16, 2013 11:14 pm

[Only admins are allowed to see this image]
Atgal į viršų Go down
little_perrie
i hear sing angels
in your voice

little_perrie


parašė : 12
reputacija : 0

change your life Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: change your life   change your life EmptyŠt. 03 16, 2013 11:58 pm

Iš kambario išėjau lygiai aštuntą, kaip buvo sutarta. Nulipusi į apačią Luco ten neradau, tad atsistojau prieš didžiulį veidrodį, kuris puošė visą sieną ir dar kartelį nužiūrėjau savo išvaizdą. Visgi apsivilkau suknelę ir batus ant platformos, jaučiausi kiek nejaukiai, bet neneigsiu, atrodžiau tikrai gražiai. Mėlyna suknelė ir prie jos priderintos tos pačios spalvos pėdkelnės bei juodas švarkelis, man puikiai tiko, buvo keista save matyti su tokiais brangiais drabužiais ir tokiu kiekiu makiažo, bet prie visko priprantama. Pagaliau iš viršaus pasirodžius Lucui, galėjome pajudėti iš namų. Įsikibau į jo parankę ir abu išėjome. Aš pirma įsėdau į mašiną, o jis tuo metu rakino duris. Šiandien jo tėvai išvažiavo ir grįš tik rytoj, todėl ir sutikau šįvakar praleisti su jo draugais, nes mažiausiai ko norėjau, tai likti namuose viena.
- Važiuojam? - atsisėdęs dar atsisuko į mane.
- Aha, - linktelėjau ir užsisegiau saugos diržą.
- Tau reiktų dažniau vilkėti sukneles, jos tau tinka, - iš niekur nieko ištarė.
- Ačiū, - tik tiek pasakiau ir nusukau akis į langą. Dalį kelionės nieko nekalbėjom, mašinoje grojo muzika, tad ta tyla nebuvo perdaug nejauki. Galvojau apie klubą, kas ten bus ir kaip grįšime namo. Tikiuosi, kad Lucas nevartos alkoholio ir galėsime grįžti namo dar šiąnakt. Kai sustojome aikštelėje, išlipusi palaukiau jo ir kartu nuėjome į vidų. Lengvai praėjome pro apsaugą, Lucas tik sumokėjo pinigus ir štai mes jau viduje. Nesigilinau, kaip jis pasistengė, kad netikrintų mano paso, bet šią minutę, man tai mažiausiai rūpėjo. Išsiaiškinsiu tai vėliau. Eidama pro žmones link staliuko, apžiūrinėjau klubą, jis atrodė gan prabangiai, dėl ko šiek tiek ir džiaugiausi, nes pažįstamų čia nesutiksiu. Šiaip ne taip atsidūrus prie staliuko, Lucas greitai išvardino žmonių vardus sėdėjusius prie jo. Nelabai įsiminiau kiekvieno, tik pastebėjau, kad Scot jau čia buvo ir žiūrėjo tiesiai į mane. Nusukau akis, neketinau su juo bendrauti. Galbūt tai vaikiška, bet jis elgiasi irgi taip pat, viską pasakodamas tiems, kurie mažiausiai turėtų žinoti. Atsisėdau prie merginos kurios vardas Gemma, ji iškart pradėjo plepėti ir pasakoti apie save, o aš mielai klausiausi. Pasirodo, jai tiek pat metų kaip ir man, bet ji atrodė tikrai vyresnė.
- Ir tada man sako, parodyk pasą, įsivaizduoji, o man tik penkiolika, - nusijuokė ji ir tęsė toliau, - o aš tik pasilenkiau ir pabėgau. Dabar kai pagalvoju, kaip tai kvaila. Ar ne?
- Na, bet juk geriau bėgti, nei gauti baudą. Ne?
- Gal tu ir teisi, bet vistiek. Gali įsivaizduoti to žmogaus reakciją? Sumokėčiau nemažai pinigų, kad pamatyčiau.
- Aš būčiau pradėjusi juoktis.
- O aš vytis bėglę, - pradėjo juoktis, aš pritariau jai, kartu įsivaizduodama jos pasakojimą. O jei šiandien man reiktų taip daryti? Tikiuosi neprireiks, nes mano avalynė šiandien, tikrai ne bėgimui pritaikyta. Gemma padavė man spalvoto gėrimo stiklinę, truputėlį atsigėriau, buvo skanu, tad atgal negrąžinau. Tik jaučiau, keturių akių žvilgsnius į mane. Tai taip erzina, juk man ne penkeri, žinau ką darau. Ir tikrai nuo tokio silpno kokteilio nepasigersiu, tegu žiūrisi savęs, o aš jau kaip nors.
- Labas, - išgirdau prie ausies ir staigiai atsisukau į tą pusę.
- Mhm, - sumurmėjau jam. Laikiausi savo, neketinau būti jam draugiška.
- Gražiai šiandien atrodai, - pavarčiau akimis ir atsisukusi nusišypsojau, o tada ir vėl ignoravau jį. Pagaliau jis atsistojo, jau maniau, kad dings nuo manęs, bet šį savo norą turėjau iškart pamiršti.
- Einam šokti, - ištiesė man ranką, pasižiūrėjau į ją, tada į jį ir vėl nusisukau. Jau pačiai juokinga darėsi iš savęs, bet neketinau niekur pajudėti, kol neišgirsiu nuoširdaus atsiprašymo iš jo lūpų.
- Nenoriu.
- Tu ant manęs pyksti? - atsitūpė prie manęs. Bravo, bent tiek suprato.
- Žmogau, tau dar klausimų kyla?
- Jeigu tai dėl to, kad pasakiau Lucui, tai jis privalėjo žinoti.
- Visiškai neprivalėjo. Papasakok dar jo tėvams, juk jie ir turi žinoti apie mane viską. Ar aš klystu?
- Gerai, ką nori išgirsti? Atsiprašau? Ok, atsiprašau, kad pasakiau Lucui. Atleidi?
- Ne. Tu dėlto nesigaili net.
- Jeigu ketini su manimi nebendrauti, tada tikrai gailiuosi.
- Nebetikiu nei vienu tavo žodžiu, - nusisukau į Gemma, ji viską stebėjo ir keistai šypsojosi. Pavarčiau akimis ir ji puikiai mane perprato.
- Einam, - griebė man už rankos, aš vos spėjau suprasti kas vyksta ir išlaikyti pusiausvyrą. Atsistojau ir ėjau paskui ją, atėjome į merginų tualetą. Gemma atsistojo prieš veidrodį ir pradėjo taisytis savo plaukus. Ji tylėjo.
- Kas atsitiko? - paklausiau aš.
- Man nepatiko kaip tu kalbėjai su Scot.
- Jis mane erzina, - atsirėmiau į sieną.
- Scot geras vaikinas ir jeigu ką nors daro, vadinasi, linki tau gero.
- Bet tas jo rūpestis perdėtas. Jis net gerai manęs nepažįsta.
- Tau nepatinka tas jausmas, kai jautiesi saugi? O kai dar tavim rūpinasi toks kaip Scot, oh mergyt, daug prarandi, - nusišypsojo man ir priėjusi arčiau pavėlė mano plaukus. - Geriau eime šokti, nes jaučiu, kaip man tuoj bus blogai.
- Ši mintis daug geresnė.
- Ir pagalvok ką sakiau, - dar spėjo pasakyti man, kai įsimaišėme tarp žmonių, kurie judėjo pagal muziką. Greitai pasidaviau muzikai ir šokau su visais. Nejaučiau kas vyko aplink, leidau sau atsiplaiduoti ir pamiršti viską. Juk taip nutinka ne kasdien. Kai užgrojo kita daina, pajutau šilumą ir rankas aplink savo liemenį. Gerai įsižiūrėjusi atpažinau jo veidą ir tą mielą šypseną. Lengvai atsikvėpiau, nes jis visgi gavo ko norėjo.
- Tu? - lyg norėdama patvirtinti savo spėjimą, paklausiau.
- Tik vieną dainą ir galėsi vėl ant manęs pykti.
Nusišypsojau ir apsivijau jo kaklą rankomis. Gemma buvo visiškai teisi, tas jausmas, kai jautiesi saugi šalia jo, nors ir mažai pažįstamas, bet begalo malonus.
Atgal į viršų Go down
little_perrie
i hear sing angels
in your voice

little_perrie


parašė : 12
reputacija : 0

change your life Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: change your life   change your life EmptyPir. 03 18, 2013 7:38 pm

13. I‘ve been waiting for a boy like you
Vakaras ėjo taip, kaip mažiausiai tikėjausi. Išeidama iš namų, tikrai net mažytės minties neturėjau, kad man taip patiks čia. Luco draugai labai draugiški ir bendrauja taip, lyg mane pažinotų jau kokius metus. Gemma man net papasakojo apie savo šeimą ir brolį, su kuriuo privalėsiu susipažinti, nes pasak jos, jis tikras nevykėlis merginų paieškose. Negalėjau tvardyti juoko, kai ji taip kalbėjo. Ji mane visur tampė, tai į tualetą, tai į šokių aikštelę ir vėl atgal prie staliuko, neleido niekur nuo jos trauktis. Nesupratau, kaip galima taip pasitikėti žmogumi, kaip ji pasitiki manimi. Tai tikriausiai ir vėl problema manyje, galbūt žmonės taip elgiasi, o man tai visiškai keista. Galbūt tik aš vienintelė tokia, kuri bijo prisileisti žmogų prie savęs, kaip mažas kačiukas, katik atskirtas nuo mamos.
- Palydėk į rūkyklą, - suspiegė man į ausį. Linktelėjau ir ėjau paskui ją, nes tikrai net neįsivaizdavau kur ta patalpa gali būti. Užėjome į vidų ir aš iškart pastebėjau du žmones esančius joje, jie abu buvo apsikabinę. Pastebėję mus, jie atsitraukė vienas nuo kito ir susižvalgė.
- Oi, atleiskit, kad sutrukdėm, - ironiškai tariau.
- Aš pamiršau cigaretes, - jau sukosi eiti Gemma, aš norėjau eiti irgi, - tu čia palauk, aš greitai. Anne, palydėk mane, - pasižiūrėjo į tą merginą. Aš likau stovėti ir nežinojau ką sakyti jam, kai jos išėjo. Scot stovėjo irgi tylėdamas.
- Ar labai sutrukdėm? - nusišypsojau.
- O ką?
- Nieko, šiaip paklausiau. Nebegalima?
- Gal pavydi?
- Aš pavydžiu?! - prunkštelėjau ir pasukiojau pirštą prie smilkinio.
- Nežinau ką man galvoti daugiau, - jis pasitraukė arčiau manęs, kai į patalpą įėjo kelios merginos.
- Visko pasitaiko, - truktelėjau pečiais ir nežymiai kilstelėjau lūpų kampučius. Scot susikišo rankas į kišenes ir vis neatitraukė savo akių nuo manųjų. Neturėjau ką daugiau jam pasakyti, tad elgiausi taip pat kaip jis, bandžiau įžiūrėti jo akių spalvą, nes tiesą sakant, net nenumaniau kokios jos spalvos, nors tikrai žinojau. Buvau įsitikinusi, kad tikrai žinau, bet dabar ši informacija tiesiog ėmė ir išgaravo. Nusijuokiau. Visa ši situacija man pasirodė juokinga, bent gerai, kad jis neturi gebėjimo skaityti minčių. Raudonuočiau iš gėdos, nes tikriausiai aš vienintelė sugebu galvoti apie jo akių spalvą.
- Ar tave reikės parvežti? - paklausė kiek surimtėjęs. Papurčiau galvą.
- Atvažiavau su Lucu, su juo ir grįšiu.
- Gerai.
Nuskambėjo keistai. Gerai, tai gerai. Kokia aš kvailė, negaliu atsistebėti. O ko aš tikėjausi? Kad jis maldaus, kad galėtų parvežti, kai pati atsisakau? Aišku viena, aš visiškai prieštarauju pati sau. Vieną minutę įrodinėju jam ir sau, kad aš nepavydžiu, o dabar, kai tikrai su mielu noru važiuočiau su juo namo, tiesiog imu ir atsisakau.
- Ar jau galime eiti? - po kvailų minčių atsitokėjau ir žengiau žingsnį į šoną.
- O tu nori?
- Na, tiesiog, nebematau prasmės, ilgiau čia stovėti. O tu nori pasilikti?
- Ne. Tiesiog, pamaniau, kad... nesvarbu, eime.
- Sakyk.
- Pamiršk.
- Scot, pasakyk. Aš nemoku skaityti minčių.
- Mmm. Maniau moki, - nusišypsojo.
- Nors moku, - nusijuokiau, negalėjau patikėti pati, kad tai pasakiau. Pradedu abejoti savo sveiku protu, nors pala, aš šiek tiek gėriau, vadinasi, blaiviai negalvoju. Na, bent šioks toks pasiteisinimas.
- Tada atspėk ką galvoju.
- Aš neketinu žaisti kvailų žaidimų.
- Tai dabar tau visa tai, tik kvailas žaidimas?
- Gerai, tik dėl to, kad atsikabintum ir galėtume grįžti atgal. Aš manau, kad tu manai, - prunkštelėjau, - mmm... tu manai, kad aš šiandien per daug išgėriau. Teisi? - kilstelėjau antakį.
- Visiškai pro šalį, pradedu abejoti tavo šiuo sugebėjimu.
- Tai tikrai kvaila.
- Žinau.
- Tada kodėl tuo užsiimi?
- Nes man patinka kalbėti su tavim ir klausyti kaip tu nusišneki.
- Tai aš nusišneku? - kiek piktai burbtelėjau, ar jis tikrai taip pasakė?
- Lyg pati nežinotum, - įprastai atsakė. Tikėjausi kitokio atsakymo.
- Tada neverta net kalbėtis, - pasisukau į šoną, kad galėčiau eiti, bet Scot padėjo ranką ant sienos ir taip užtvėrė man kelią. Atsisukau į jį.
- Tik nesakyk, kad supykai.
- Ne, kodėl turėčiau? Juk pati žinau, kad nusišneku, - nusimaiviau ir vėl nutaisiau rimtą veidą.
- Emma, - meiliai ištarė mano vardą, tai privertė kiek nurimti. Aš ir vėl atsirėmiau į sieną.
- Aš tokia kvaila, - užsidengiau veidą rankomis ir atsitūpiau. Kaip supratau jis padarė tą patį, nes jo balsą girdėjau prie pat savęs.
- Visai ne, - patraukė mano rankas ir padėjo atsistoti. - Aš tikrai manau, kad tu moki skaityti mano mintis.
- Nebekartok to daugiau, nebegaliu klausytis, - nusijuokiau. Užsikišau plaukų sruogą už ausies ir prikandau lūpą.
- Tu tokia graži.
- Ką? Nusišneki dabar tu.
- Aš rimtai. Man patinka tavo akys.
- Tik akys? O Dieve, aš tai ištariau garsiai? - nusijuokiau jau nebežinau kelintą kartą šiandien.
- Ir šypsena nuostabi.
- Ok, baigiam, jaučiuosi nejaukiai.
- Nepatinka komplimentai?
- Patinka.
- Tada kur problema?
- Jeigu aš pasakysiu, ką ištikrujų galvoju, niekada gyvenime negalėsiu pakelti akių į tave.
- Vadinasi, mano misija, išsiaiškinti tavo mintis, - paslaptingai nusišypsojo. Atsidusau ir sukaupusi visą drąsą pasilenkiau link jo ir pabučiavau. Viskas buvo taip spontaniška, neapgalvota, neįprasta man, bet visiškai to nesigailėjau. Bent šias sekundes, kai jaučiau jo lūpų šilumą ir rankas ant savęs.
Atgal į viršų Go down
little_perrie
i hear sing angels
in your voice

little_perrie


parašė : 12
reputacija : 0

change your life Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: change your life   change your life EmptyAntr. 03 19, 2013 7:55 pm

14. It hurts, because I know you won't be mine
Aš visada buvau spontaniška ir mažai galvodavau apie pasekmes, mėgau riziką, nedidelius pavojus. Kurie baigdavosi gerai arba kartais nelabai. Bet juk normalu, visada gyvenime būna šalto ir šilto. Gyvendama pridariau daug kvailysčių, kurių kitą dieną gailiuosi ir taip norisi atsukti laiką atgal ir viską pakeisti, bet tai būna neįmanoma. Tada telieka prisižadėti sau, kad kitą kartą pagalvosi prieš elgdamasi. Ir kaip visada, tą pažadą sulaužau.
Po bučinio su Scot, aš tiesiog atsitraukiau ir nusišypsojusi išėjau ir palikau jį vieną. Žinoma, jis po kurio laiko grįžo prie staliuko, bet aš net nepažiūrėjau į jį. Vengiau jo visą likusį vakarą. Ir visą savaitgalį. Kelis kartus klausiau Luco ar jis kalbėjosi su Scot, nes galiu prisiekti, kad jis jam tai papasakos. Todėl esu sugalvojusi pasiteisinimą, kodėl taip pasielgiau. Dėl viso pikto.
- Neskambino Scot?
- Tu jį įsimylėjusi ar kas? Kiek gali to paties klausti? Paskambink jam pati, jeigu taip lauki jo skambučio.
- Pf. Iš kur čia ištraukei? Ne, - susiraukiau ir nuleidau akis į apačią.
- Nežinau, tu apie jį klausinėji kas valandą. Tai juk turi turėti kažkokį paaiškinimą.
- Gerai. Pasakysiu. Jeigu, jis tau ką nors sakys apie mane. Netikėk juo.
- Ką vėl prisidirbai?
- Nieko, prisiekiu. Bet tu netikėk juo, gerai?
- Emma, aš jį pažįstu dar nuo tada, kai mes ėjome į darželį. Tave pažįstu mažiau nei mėnesį. Kaip tu manai, kuo aš patikėsiu?
- Manim?
- Juo.
- Išdavikas.
- Jis mano draugas.
- Mes irgi draugai.
- Tai ne tas pats.
- Tikiuosi, šiandien tavęs daugiau nematysiu, - atsistojau ir paėmiau kuprinę nuo kėdės.
- Ką aš dabar padariau?
- Egzistuoji Lucai, egzistuoji.
- Tave perprasti, misija neįmanoma.
- Išeinu. Nesimaišyk man po akimis mokykloje.
- Ką? Emma, palauk, - šūktelėjo, kai jau aviausi batus prie durų.
- Atstok nuo manęs. Būk su savo draugu.
- Tu kvanktelėjusi, - nusijuokė, priversdamas juoktis ir mane. Pamojavau jam ir išėjau iš namų. Po minutės pasigailėjau, kad išėjau ankščiau, o nevažiavau kartu su Lucu į mokyklą. Užsisegiau striukės užtrauktuką ir užsidėjau ant galvos gaubtuvą. Mintyse kartojau, kad tik penkiolika minučių kelio, tik tiek nedaug. Pasukau į kairę ir išgirdau balsą man už nugaros. Krūptelėjau, nes atpažinau kieno jis. Sustojau ir lėtai atsisukau atgal. Prieš mane stovėjo Jessica. Žiūrėjau tiesiai į ją ir laukiau jos veiksmų, žodžių, nes tikrai net nenutuokiau ką ji čia veikia ir kodėl vėl mane susirado.
- Ką čia veiki? - priėjusi arčiau paklausiau tyliai.
- Labas Emma.
- Ko tu nori? - dabar kiek pikčiau tariau, neturėjau nei noro nei laiko su ja kalbėtis.
- Ar tu labai skubi?
- Man pamokos.
- Ok. Aš greitai tada. Man reikia pagalbos.
- Kokios?
- Man reikia pinigų.
- Aš jų neturiu, - suprunkščiau.
- Emma, prašau. Jeigu jų negrąžinsiu, man bus blogai.
- Aš neturiu Jess.
- Bet tavo globėjai turi.
- Aš jų neprašysiu, net minties tokios neturėk. Atleisk Jess, bet aš tikrai tau negaliu niekuo padėti, - nusisukau eiti toliau, bet ji buvo ryžtingesnė ir prisivijo mane, vėl kalbėdama kaip jai reikia pinigų.
- Aš grąžinsiu. Tikrai.
- Kokia kalba tau pasakyti, kad aš neturiu?
- Neturi jokio brangaus daikto, kurį jie tau nupirko? Telefono tarkim?
- Tu išprotėjai ar kas? Aš nieko nedarysiu, kad tau padėčiau.
- Ir gerai, žinok, kad dėl to gailėsies, - stumtelėjo mane ir aš vos nenugriuvau. Atsisukau, o ji stovėjo ir tuščiu žvilgsniu žvelgė tiesiai į mane.
- Tu nesveika, Jess. Pasigydyk.
- Neaiškink man, gerai? - ji vėl norėjo kažką daryti, bet aš pasitraukiau toliau. Aš tikrai nebesuprantu jos ir kas jai darosi. Ji agresyvi.
- Tiesiog, daugiau niekada nesiartink. Niekada, - lėtai ištariau ir dar kartą pasižiūrėjusi į ją, nuėjau į mokyklą. Buvo likę tik kelios minutės iki pamokos pradžios, greitai nusivilkau ir palikau striukę rūbinėje. Užėjusi į kabinetą, atsisėdau į savo vietą ir išsitraukiau knygas bei sąsiuvinį. Bandžiau susikaupti pamokai, bet mano mintys klaidžiojo visiškai kita linkme. Galvojau apie Jess ir tą tuščią jos žvilgsnį, kurio niekada nesu dar mačiusi. Jai reikia pagalbos, tą tikrai žinojau. Visos pamokos ėjo tuščiai, puse jų laiko net neklausydavau ką šneka mokytojas. Per pertraukas iškart eidavau į kitą kabinetą, kad tik nesusitikt Scot arba Luco. Tačiau, noriu to ar ne, turėjau eiti į valgyklą, nes norėjau valgyti. Atsisėdau prie tuščio staliuko ir pradėjau valgyti. Po kelių minučių prie staliuko kažkas atsisėdo, bet aš net nežiūrėjau, tik baigusi rašyti sms žinutę, pakėliau akis. Akimirksniu dingo visas apetitas.
- Tai taip ir tylėsi? - ramiai paklausė, linktelėjau.
- Sveika Emma, - su šypsena pasisveikino Scot. Galėjau numanyti kas po ta šypsena slepiasi. Tikriausiai buvau raudona kaip burokas. Atsidusau.
- Labas, - teištariau.
- Ką tu šiandien veikei ryte su Jessica?
- Tikiuosi, kad man tik pasigirdo, - užsidengiau akis rankomis. Tiesiog negalėjau patikėti, ką girdėjau. Ir vėl tai kartojasi? Jie neturi kitų užsiėmimų? Neturi savo gyvenimo, savo problemų, kad ieškosi papildomų?
- Ar ji tave užgavo?
- Nesikiškit, - surėkiau, atsistojau ir susirinkusi daiktus, palikau juos sėdėti. Nebeturėjau daugiau kantrybės sėdėti prie vieno stalo su jais. Likau ne tik be pietų, bet ir su sugadinta nuotaika visai dienai. Dabar taip norėčiau kur nors išsilieti, išsirėkti, kad tik bent kelias minutes pasidarytų geriau. Scot su Lucu kišdamiesi į ne savo reikalus, galvoja, kad man padeda, bet jie net nenutuokia, kaip viską pablogina.
- Atsiprašau? - paklausiau vaikino, kuris tikrąją to žodžio prasme, užstojo man kelią ir neleido praeiti. Aš žengiau žingsnį į kairę, jis taip pat. Ir taip kelis kartus.
- Ar kas nors tau sakė, kad esi labai graži mergina?
- O tau sakė, kad esi įžūlus?
- Taip.
- Puiku.
- Ką veiksi šiandien po pamokų?
- Žinau tik tai, kad tikrai laiką leisiu ne su tavim.
- Aš vaišinu, - nusišypsojo ir aš pabandžiau prisiminti ar tikrai jo nepažįstu.
- Su nepažįstamais niekur neinu.
- Mano vardas Caspar, man septyniolika. Turiu sesę, groju gitarą ir šiaip esu linksmas vaikinas.
- Ir labai geros nuomonės apie save.
- Ir tai gali pridėti prie mano biografijos. Na va, šiek tiek jau esame pažįstami.
- Gal kitą kartą?
- Pažadi?
- Tai būtina?
- Ne, bet aš tikrai norėčiau su tavim išgerti arbatos.
- Kitą kartą, tikrai. Šiandien man nuotykių gana.
- Ar galėtum duoti savo numerį?
- Jeigu jau taip tau patikau, gausi jį pats, - mirktelėjau jam ir pagavusi tinkamą akimirką praėjau pro jį. Atsisukusi dar mačiau, kaip jis stovi ir žiūri į nueinančią mane.
Grįžau namo, ką veiksiu juose, jau susiplanavau mokykloje. Tik nemaniau, kad visus planus sugadins tie du idiotai.
- Ooo, - nutęsiau, pamačiusi Scot ir Lucą svetainėje, - "Pasirūpinkime Emma" klubo susirinkimas. Atleiskit vaikinai, kad negaliu jame dalyvauti. Ar susitvarkysite be manęs? Žinau, kad turiu nemažai informacijos, kurią norite sužinoti, bet turiu jus nuvilti, aš jos jums nesakysiu.
- Ha, kaip juokinga.
- Tai ko nesijuoki? - atsisukau lipdama laiptais į Lucą.
- Nes nejuokinga.
- Tu nuomonę keiti dažniau, nei moterys.
- Jau geriau taip, nei elgtis kaip tu.
- Mano gyvenimas ką noriu ir darau.
- Kol gyveni čia, nedarysi ko norėsi.
- Tai gal dar tu uždrausi?
- Juk žinai, kad galėčiau.
- Taip taip....
- Gal jau baigsit? - įsiterpė Scot.
- Ji pirma pradėjo.
- Ką tu daugiau ir gali pasakyt..., - atsidusau.
- Rimtai, raminkitės.
- Ko tu man sakai? Čia problema ji, o ne aš.
- Lucai, ką čia šneki.
- Tai tu jos pusėje? Na taip, ji tai gerai moka, pabučiuoja tave ir tu jau išsilydei.
- Tu jam pasakei? - nulipusi kelis laiptus garsiai ištariau, žiūrėdama Scot į akis. Jis, žinoma, nieko neatsakė. Tai mane dar labiau supykdė. - Jeigu jau jūs tokie atviri vienas kitam, tai tikriausiai, žinai, kad ir Lucas mane pabučiavo?
- Tu? Ją? Ką? - beveik mikčiodamas Scot atsisuko į sėdintį Lucą. Kuris sugebėjo tik pasižiūrėti į mane. Nusišypsojau ir nusisukusi užlipau laiptais. Tikrai nesigailiu dėl to, ką pasakiau. Gal kitą kartą pagalvos, kai norės mane įžeisti. Neketinu nusileisti jam, jeigu pradėjo karą, tegu negalvoja, kad būsiu ta, kuri jį pralaimės.
Atgal į viršų Go down
little_perrie
i hear sing angels
in your voice

little_perrie


parašė : 12
reputacija : 0

change your life Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: change your life   change your life EmptyKv. 03 21, 2013 6:27 pm

15. You said I'll never leave you alone
Eidama dar girdėjau vaikinų balsus, bet nebandžiau išgirsti apie ką tiksliai jie kalbėjo. Įėjusi į kambarį, numečiau kuprinę į šoną ir atsiguliau ant lovos. Taip norėjosi tiesiog dingti iš šių namų, nebūti niekada surištai su šia šeima, nors Monicai ir Paul priekaištų neturiu. Tačiau aišku viena, kad Lucas yra pasiruošęs gadinti mano gyvenimą, bet kokiu būdu. Galėčiau nusileisti, apsimesti, kad viskas gerai, nekreipti dėmesio arba grįžti atgal į vaikų namus, bet taip parodyčiau kokia esu silpna ir kaip galima lengvai mane pažeminti. O aš buvau mokama neto, visą gyvenimą žinojau, kad jeigu ne aš, niekas kitas nepastovės už mane. Kai išgirdau mašinos variklio garsą, pasijaučiau kiek ramesnė, nes supratau, kad namuose likau viena, bet atrodo likimas ir vėl šaiposi iš manęs. Vos tik apie tai pagalvojau, į duris kažkas pasibeldė.
- Nenoriu nieko matyti, - garsiau tariau.
- Čia Scot, - atsidūsau, Lucas jį paliko vieną čia? Geriau ir būti negali.
- Užeik, - atsisėdau kiek patogiau ir žvilgtelėjau į duris, kurios katik prasivėrė.
- Aš nesakiau Lucui apie bučinį.
- Tai jau nebe svarbu, - pasiėmiau plaukų gumutę nuo stalelio ir susirišau plaukus.
- Lucas kiek persistengė kalbėdamas su tavim.
- Neteisink jo.
- Ar tu ir vėl bendrauji su Jess?
- Ar tau neatsibodo? Nes man taip.
- Apie ką tu? - kiek sutrikęs paklausė.
- Na, jūsų su Lucu naujas užsiėmimas, domėtis viskuo ką aš veikiu, su kuo susitinku, su kuo bučiuojuosi, kur būnu ir panašiai. Neatsibodo?
- Kodėl tu taip viską sureikšmini?
- Aš sureikšminu? - nusijuokiau iš jo. - Tu ką, visai išsikraustei iš proto? Jeigu kažkas kažką sureikšmina tai tu ir tas, - parodžiau pirštu į tą pusę kur Luco kambarys. - Jūms atrodo, kad kur nueičiau su kuo besusitikčiau, kažkas man atsitiks. Baikit žaist detektyvus, čia realus gyvenimas. Jeigu jūs visą gyvenimą gyvenot auksiniame narvelyje, nereiškia, kad visi žmonės taip pat jame augo. Aš pati moku save apsaugot ir gal netgi geriau už jus abu. Ir nestovėk ten, tai mane erzina, - nusisukau nuo jo, vis dar stovinčio prie durų. - Aš maniau, kad gyventi čia bus geriau. Nebebus taisyklių, galėsiu jaustis laisviau, niekieno nekontroliuojama, o jūs nuo pat pirmų dienų mane pradėjot smaugt. Dar Luco nesąmones galiu pakęst, jis paranojikas iš didžiosios raides, bet tik ne tu Scot.
- Tu tokia graži kai verki, - pagaliau pasitraukė nuo tų durų ir atsisėdęs šalia apkabino.
- To nereikėjo ištart garsiai, jaučiuosi nevykėlė.
- Tu esi mergina, juk normalu, kad esi jautri. Viskas gerai.
- Ar gali man kai ką pažadėti?
- Tik tuomet, jei pažadėsi, kad daugiau neverksi.
- Palik viską kaip yra. Jeigu man reikės pagalbos, prisiekiu, kad tu būsi pirmasis, kurio paprašysiu padėti.
- Gerai, pažadu.
- Ar buvo labai sunku pažadėti?
- Šiek tiek.
Pradėjau juoktis iš jo veido išraiškos. Aš labai tikiuosi, kad po šio pokalbio, situacija pagerės, bet bent jau žinau, kad Scot į viską žiūrės daug papraščiau ir visko neims taip į galvą. O jau vient tai, labai daug ką keičia. Nenoriu su juo pyktis, man reikia žmogaus kuriuo galėčiau pasitikėti, nes akivaizdu, kad Lucas iš šio sąrašo nuo šiandien išbraukiamas. Po kurio laiko, išlydėjau Scot namo, jis dar norėjo sulaukti Luco, bet jis kaip supratom, ilgai čia nesirodys.

Pasitaisiau aukso spalvos apyrankes ant rankos ir atsisėdau prie stalo pusryčiams. Šiandien penktadienis, savaitė pralėkė labai greitai, po pirmadienio ginčo su Lucu dar nesikalbėjau, nepratarėm vienas kitam nė žodžio, nors kiekvieną rytą sėdim vienas priešais kitą. O kur dar prasilenkimai namuose, tikiuosi, kad Monica ir Paul to nepastebėjo, nes tikrai, nelabai norėčiau aiškintis, kodėl tai vyksta.
- Šiandien norėčiau, kad pasiliktum namie.
- Ką? Kodėl? Negaliu.
- Lucai, ar gali kada nors padaryti tai, ko prašau.
- Prašyk jos, ji su mielu noru darys tai, ką tu paliepsi.
Po tokių jo žodžių, likau visiškai apstulbusi, jeigu galima taip įvardint, nes tikrai to nesitikėjau. Taip, galbūt jis pyksta ant manęs, o aš ant jo, bet nemaniau, kad viskas taip rimta. Tylėjau, nieko nesakiau jam, tik žiūrėjau tiesiai į akis ir įsivaizdavau, kaip jis manęs atsiprašinėja.
- Lucai, atsiprašyk Emmos, - subarė jį Monicą, o jis tik atsistojo ir išėjo iš virtuvės.
- Viskas gerai, - dirbtinai nusišypsojau, - dar ne tiek esu girdėjusi gyvenime, čia tik smulkmena, - sumurmėjau greitai ir pagriebusi kuprinę bei atsisveikinusi, taip pat dingau iš ten. Kai išėjau iš namų, Lucas buvo kieme arba man tik pasirodė arba jis tikrai kažko laukė. Vis dar laikydąmasi savo, praėjau pro jį netarusi žodžio.
- Ilgai dar vaidinsi?
- Ką? - atsisukau nesupratusi jo klausymo.
- Kada kitiems parodysi kokia esi ištikrųjų?
- Atsiprašau? Nesuprantu kokias čia nesąmones kliedi.
- Nagi, tau tikrai patinka prieš visus vaidinti kokia esi gera? Juk visi žino, kad vieną dieną visus išduosi, jus visi tokie iš vaikų namų. Ieškantys naudos tik sau, ar ne tiesą sakau? Manai, esu toks kvailas, kad patikėsiu, kad tavo draugystė su Scot, Gemma nuoširdi? Nejuokink, jau tikriausiai seniai nusižiūrėjai, kaip galėtum iš jų pasipelnyti ir abi su Jess pasidalinti. Juk jai reikia pinigų, o kaip tu nepadėsi, savo draugei, - su pasišlykštėjimu klausiau jo. Viskas tik blogėja ir nemanau, kad galėsiu ilgai kęst jo tokius išsišokimus. Minutę pastovėjau ir nieko nesakiusi, tiesiog apsisukau ir nuėjau, norėjau kuo toliau būti nuo jo ir visos šios aplinkos.
Atgal į viršų Go down
little_perrie
i hear sing angels
in your voice

little_perrie


parašė : 12
reputacija : 0

change your life Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: change your life   change your life EmptySk. 03 24, 2013 7:39 pm

16. I would swim all the oceans just to see you smile
Išeidama iš vonios kambario, akimirką pagalvojau, ar tikrai teisingai elgiuosi susitikdama su Scot. Kas įdomiausia, net nežinau ką jis sugalvojo. Tie jo žodžiai, kad tebūnie staigmena, man sukosi visas likusias pamokas, poto kai kartu valgykloje pietavome. Žinoma, aš nepasikuklinau ir paklausiau jo apie Lucą ir keistą jo elgesy, jis man pritarė, kad pastarosiomis dienomis jis buvo kažkuo užsiėmęs, o kuo net nesakė Scotui, bet jis pažadėjo išsiaiškinti. Nutylėjau, kodėl to paprašiau ir apskritai, nieko nesakiau, apie Luco žodžius, kuriuos šiandien jis man pasakė. Kad ir kaip stengiausi juos pamiršti, nekreipti dėmesio, jie man vis tiek sukosi galvoje. Tikriausiai jei jo žodžiuose būtų bent kruopelytė tiesos, taip nereaguočiau, bet dabar, kai tai ką jis kalbėjo yra visiškas melas, negaliu sėdėti vienoje vietoje ir nesužinoti iš kur jis tokius dalykus ištraukė. Vienintelė kuri žinojo, kad Jessicai reikia pinigų buvau aš, vadinasi, jie buvo susitikę. Bet kam... ir kas kurį susirado, galva buvo pilna begalės minčių kurios vis keitėsi ir keitėsi ir numanau, kad jos man neduos ramybės dar ilgai. Žinoma, iki tol, kol viskas neišaiškės. O nieko nedarydama, nieko ir nesužinosiu. Paėmiau telefoną ir parašiau Jess žinutę, kad noriu susitikti su ja rytoj. Net neabejoju, kad ji sutiks. Visą laiką kol tvarkiausi, negavau atsakymo, atrodo, lyg žinotų, kaip mane tai erzina. Susirinkau daiktus ir išėjau iš kambario. Laukiau kada Scot parašys, kad galiu išeiti į kiemą. O kai tas neįvyko, nuėjau į virtuvę ir susidūriau su rudomis Luco akimis. Jis vilkėjo tik džinsus, tad tai vertė mane jaustis kiek nejaukiai.
- Kur eini? - paklausė jis, kai pamatė, kad kartu su savimi laikau striukę. Žvilgtelėjau į ją, o tada į Lucą.
- Įsivaizduok, kad jau pasakiau, - ironiškai tariau ir nusisukau.
- Vis tiek žinau kur...
- Tai kodėl dar klausi?
- Gražiai atrodai, - nužvelgė mane nuo kojų iki galvos, kas man labai nepatiko.
- Neatrodo, kad tokius dalykus turėtum sakyti savo merginai?
- Žinau, kad norėtum išgirsti tai iš Scot lūpų.
- Tu galvą susitrenkei ar kas tau pasidarė? Nemaniau, kad esi toks veidmainis. Man net šlykštu vienoje patalpoje būti su savim, nesuprantu, kaip dar tave pakenčia tavo draugai.
- Tai kodėl tu vis dar čia? Niekas už pavadėlio tavęs nelaiko, nors ir šiandien gali grįžti iš ten kur tave atsivežė. Arba gali paprašyti, kad surastų tavo tikrą mamą, oi atleisk, pamiršau, kad jai tu nerūpi. Aišku viena, ta prieglauda, kur visą laiką glaudeisi, visada tave priims atgal, - ką jis puikiai moka, tai įžeisti taip, kad net tai pasiekia širdį. Kas kart jis suduoda vis stipriau, kai jau nebesitikiu iš jo ko nors, jis ima ir padaro tai dvigubai. Jam tikrai nereikėjo kalbėti apie mano mamą. Atsirėmiau į spintelę ir nepratariau nė žodžio, jaučiau, kaip akyse kaupiasi ašaros, o aš bandau jas sulaikyti. Negaliu pasirodyti silpna, tad išeinu iš virtuvės palikdama jį vieną. Prie durų apsiaunu batais ir išėjusi į kiemą, pradedu giliai kvėpuoti, taip ramindama save ir pamiršti ką sakė Lucas. Pamačiusi Scot mašiną, nusišypsau ir prieinu arčiau. Nesitikėjau, kad jis išlips, o dar ir atidarys man dureles ir jas uždarys. Palaukiu kol jis atsisės ir užsisegusi saugos diržą, pasisveikinu dar kartą su juo.
- Labas, - nežymiai šypteliu.
- Kas nors nutiko? Atrodai liūdna, - žiūrėdamas į kelią ir vis atsisukdamas į mane paklausia.
- Ne, viskas gerai. Nemalonus susitikimas su Lucu ir tiek, - atsilošiu kėdėje ir stebiu kaip jis vairuoja.
- Ką sakė?
- Jau nebepamenu, nieko reikšmingo, - meluoju tiek sau, tiek jam. Bet tiesiog, nenoriu apie tai kalbėti, nenoriu, kad viskas pablogėtų jam papasakojus. Žinau, kad galiu pati susitvarkyti, tad jo pagalbos kolkas man nereikia.
- Kaip žinai.
- Kur važiuojam?
- Į parduotuvę.
- Ką ten?
- Ko į parduotuvę? Geras klausimas, tikriausiai maisto?
- Vau, tikrai moki stebinti, - nusijuokiu.
- Tai dar ne viskas.
- Oo, intriguoji.
- Tiesiog būk kantri, ok? Nieko ypatingo, bet manau, kad tie trys dalykai, puikiai dera tarpusavyje. Beto, dar manau, kad tau tikrai patiks.
- Gerai, bet tikiuosi, kad mano apranga nekels problemų.
- Ne, atrodai puikiai. Nors palaidi plaukai, tau labiau tinka.
- Taip geriau? - išleidžiu plaukus ir kelis kartus ranka per juos perbraukiu. Jis nieko neatsako tik paslaptingai nusišypso ir nusisuka. Sustojame prekybos centro aikštutėje, šį kartą, aš pati atsidarau dureles. Vos įžengę į maisto parduotuvę, Scot paima vėžimėlį.
- Ką mėgsti?
- Iš maisto?
- Kur klajoji Emma? Mes maisto parduotuvėje.
- Viską mėgstu, - paprastai atsakau ir gūžteliu pečiais.
- Labai konkretu. Visiškai nepadedi.
- Aš nežinau ką tu sugalvojai. Gaminsi?
- Pica?
- Tinka, - nusišypsau ir pakeliui paimu pakelį guminukų. Scot pamatęs, ką įmetu į vėžimėlį, grįžta prie lentynos ir rankomis paima dar kelis maišelius haribo guminukų.
- Nesikuklinam.
- Mmm, tada dar paimkim tai, - pagriebiu šokolado "Milka". Stebėjausi kaip puikiai Scot laviruojasi tarp lentynų ir produktų, greitai apsipirkę vėl susėdome į mašiną. Netrukus pasiekėme ir Scot namus. Prabangus dviaukštis namas, aplink viskas gražu ir blizga, baisu net prisiliesti, kad nesugadinti.
- Jauskis kaip namie, - dėdamas produktus ant stalo prabyla, matydamas kaip dairausi.
- Nuskambėjo keistai, - nusišypsau.
- Žinai, kad turėjau omenyje ne tą.
- Taip, žinoma. Nieko nesakau, - atsistoju prie stalo ir pradedu krauti prekes iš maišų. - Atrodo, lyg savaitei apsipirkom.
- Aš mielai su tavim praleisčiau visą savaitę.
- Jau antrą dieną, paprašytum išeiti, - parodau liežuvy. - Nemoku gaminti, tvarkytis. Sunku tau būtų su manim.
- Aš lengvai prisitaikau. O visko galima išmokti, tik noro reikia.
- Tu kaip visada teisus.
Daugiau nei valandą praleidžiame virtuvėje, aš beveik nieko nedarau, tik stebiu Scot ir jo įgūdžius picų kepime. Kvapai kurie pasklido po namus, priverčia dar labiau pilvą urgzti, nekantrauju kada galėsiu paragauti. Atsisėdami ant sofos svetainėje ir aplink save susidedam viską ko mūms gali prireikti: katik iškeptos picos, coca-cola, guminukai, šokoladas. Scot įjungia filmą "The notebook"
- Sakei trys dalykai, tai maistas ir filmas, o kas trečia?
- Aš, - atsikąsdamas dar atsako ir pergalingai šypsosi. Nusijuokiu iš jo, nors ištikrujų jam pritariu. Taip, tai trys dalykai, kurie taip puikiai dera tarpusavyje.
Atgal į viršų Go down
Sponsored content





change your life Empty
RašytiTemos pavadinimas: Re: change your life   change your life Empty

Atgal į viršų Go down
 
change your life
Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
DEMI LOVATO :: PRADŽIA :: FORUMAS-
Pereiti į: